Blogas

---

Aš ir internetas

2014.07.31

Šiomis dienomis mano gyvenimo tempas sulėtėjęs, nes dirbu iš namų. Puiki patirtis, netrinkti plaukai jau muša rekordus, nes mato tik savi, darbinis stilius – maudymukus, o maistas ledai ir cola. Šiuo momentu tai puiku, nes visuomeniniam transporte nereikia uostyti svetimų žmonių pažastų ir alpčioti nuo tvankumo.  Bet vargu ar save įsivaizduoju nuolatiniame tokiame darbe, nes grįžus namiškiams arba kažkam paskambinus, kalbu be atokvėpio. Išsiliet gi žmogui reikia.

Pagalvojau, kad dabar kai internetas toks puikus ir suartina mus, kai gali pasiskambint į Naują Zelandiją, pažiūrėt tiesioginę transliaciją iš Aliaskos, stebėt gatves sėdėdamas namie ir valgydamas bananą, aš jaučiuosi pastaruoju metu nejaukiai ir nesaugiai. Atrodo pasakyt tiek daug noriu, bet kai pagalvoju, kas gali perskaityt, savaip interpretuot ir aišku perduot, žodžius turiu taip atsargiai rinkt, kad gatvėje susitikus nereikėtu pakeist trijų spalvų. O kartais taip norėtųsi, kad jie lietųsi savaime, tarsi paukščio čiulbesys. Turbūt todėl žmonės ir pradeda rašyti knygas, kai užtenka vieno stebuklingo sakinio „Visi sutapimai atsitiktiniai“, aš asmeniškai tikiu, kad vistiek su pagrąžinimais ar be jų, autoriui teko pažinti tuos realių žmonių ir personažų hibridus.

Nors mane supa žmonės, kuriems iš esmės negalėčiau pripiešti nieko įspūdingo, mane kuris laikas neramina paskutinis mados klyksmas viešai įžeisti vienas  kitą. Kažkoks žinomesnis žmogus papila srutų ant kito žinomesnio žmogaus, man aišku dažniausiai tai sukelia šypseną, nes galų gale tai reklama abiems pusėms. Aš noriu atkreipti dėmesį į tą komentarų jūrą, kurioje vieni kitus įžeidinėja skaitytojai, motinas, kad sėdi su vaiku namie ir nedirba, jaunas merginas, kad netikusiai atrodo, kažkokie vyrų seksistiniai juokeliai „a la bobos, ko norėt“. Man įdomu, kaip užaugint vaiką su juo nebūnant, o jau kurio jaunystės nuotraukas atvertus padvelkia stiliumi ir elegancija, visi kažkaip tas nuotraukas prameta rausdami „nu ai“.  Dar aišku progos nepraleidžia darbdavio pakeiksnavimui, nors kadaise pats kritikas drebėjo ant kilimo. Kai man teko atlikinėti praktikas mokyklose, buvo problema ir dilema, patyčios internete. Dabar  suaugusių žmonių tarpe tai tarsi normalu, aišku nepatinka, neskaityk. O kodėl negali būti nepatinka, nerašyk?.

Galų gale ar viešai įžeidus nepažįstamąjį nebus nejauku jį sutikus atsitiktinai darbe kaip naują kolegą arba kaip kaimyną.?Aš pagalvojau, kad žmonės į mano gyvenimą atkeliauja įvairiais kanalais atsitiktinumo dėka.  Tai netobuli žmonės, su dalimi jų buvau susieta aplinkybių, jų nesirinkau pagal dress cod‘ą, grožį ar lojalumą man, bet leidus atsiskleisti jie tapo draugais ilgiems metams.

Pabaigai, tiesiog noriu pridurti, kad lašelis takto ir sveiko jumoro, niekada nepadarys vaškinės asmenybės, kuri sako tik ką reikia ir kas naudinga, bet atvers kelią į įvairiapusį žmogaus pažinimą ir bus pirmą plytelė draugystės grindinyje.

                                                                           

---

---

Šiandien ramiai bevakarodama namuose ir nuo karščio gindamasi porcija ledų ir šalta kava pagalvojau, kad seniai jau berašiau blogą. Aišku kaip visada, užeina momentai su genialiomis mintimis, o kai prisėdu rašyt galva moliūgu pavirsta. Bandysiu prikelt idėjas.

Susimąsčiau, apie laukimą...Vaikystėje lauki kada nebereiks miegot pietų miego, mokykloje lauki kada nebereiks ruošti namų darbų, universitete lauki kada nebereiks kankintis sesijos vardan, darbe lauki penktadienio. Ties čia mano laukimų patirtis baigiasi, toliau galiu kelti hipotezes.  Manau esminiai laukimo aspektai tampa šeima su papildomais nariais, lauki kol jie taps savarankiškesni. Manau ties čia laukimai baigiasi ir prasideda atvirkštinė procedūra, kai tetrokšti, kad vaikai taptų artimesni, sode augtų gražesnės gėlės (kurioms nebuvo laiko), išmokti kažko naujo ( universitete ir taip viskas buvo aišku) ir gyvenimas greičiausiai po truputį įgauna akimirkos žavesio, kai prieš tai buvo vien laukimas kažko ir strykčiojimas per gyvenimo metus, mėnesius ir dienas. Aišku, dar ne visi laukimai mane aplankė, bet tuo ką parašiau šventai tikiu ir man būna taip pikta, kad taip dažnai save pagaunu, kad nesidžiaugiu, viduje nešokinėja širdis. Momentais atrodo, kad neinu savo gyvenimo keliu, o tiesiog ariu vagą su tvarkaraščiu rankoje ir siela nesijaučia laisva.

Aš tikrai žinau, kad kai sėdėsiu žilą galvą apsisukus skarele, pyksiu, kad negaliu valgyti mėlynių, nes protezai bus mėlyni, keiksiu save kodėl jų nevalgiau kol buvau jauna. Kai būsiu senučiukė gailėsiuosi, kad tiek daug vakarų praleidau namuose kai galėjau eit šokti. Apgailestausiu, kodėl sėdėjau ir laukiau.. ir giliai širdyje žinosiu, kad, jau tuo momentu nebeturiu ko laukti, nebent mirties ir beliks tik džiaugtis esančia akimirka.

O dabar aš bijau, todėl laukiu.

---

---

Selfis ir naujas pasižadėjimas.

2014.07.10

Kažkaip ilgokai nieko neparašiau. Dėl visko kaltinu vasaros karštį, kai grįžus po darbų norisi įsipilti šalto vyno taurę, klausytis muzikos ir relaksuotis. Net skaitymas savo malonumui reikalauja susikaupimo, o dar kai knyga paini, iš vis nesaldu, bet apie tai jau netrukus.

 

Šiandien facebook lūžta nuo selfių su knygom, aš pagalvojau, kad labai faina idėja. Įdėsiu ir aš savą selfį čia, kad matytųsi su kuo reikalų yra. Manau, kad šiais laikais slapstytis visiškai nepopuliaru. Visgi selfis su knyga, mano nuomone, vertingiau nei selfis su nauju bikiniu, bet jau čia beveik regiu minią, kuri sukioja man pirštą prie smilkinio.

 

 

 

Gal kam nors patiksiu iš nuotraukos ir dėl to lankysis čia dažniau J

 

Iš ties buvo kilusių tiek daug minčių, bet akimirkai praėjus ir nebuvus galimybės pasidalinti viskas atslūgo ir nurimo, šalto vyno taurėj. Ne veltui nuo seno rašytojai vaikščiodavo su bloknotu ir pieštuku rankoje, maža ką kokia geniali mintis. Kaip žinia aš ne rašytoja, tai bloknoto ir neturiu, tik išmanųjį.

 

Šiaip, kad nebūtų tuščias spam įrašas pasidalinsiu savo naujausiu pasižadėjimu jau buvo tokie kaip (neprisivalgyt prieš miegą, mažiau keiktis, valgyt normalius pusryčius ir eit anksčiau miegot) tai šviežiena ta – rašyti viešoje erdvėje taisyklinga lietuvių kalba (nuolat, ne tada kai gera nuotaika ar šiaip susigalvoju). Išimtį darau telefonui, nes dar su lietuviškom raidėm žaist, tris žodžius valandą rašyčiau. Pasižadėjimo laikausi kelias dienas ir buvo momentų kai sudvejoju kur „ė“ kur „e“, visokios ilgosios, net baisu pasidarė, kad su tokiais išminčiais ir kalbos ekspertais, realiai mūsų kalba nyksta, dar kelios kartos ateities ir „ą“ „ę“ „ų“ „ū“ ir kitokie lietuvių simboliai bus jau tik istorija enciklopedijoj.  Aišku, nenoriu pasirodyt lituanistė senmergė, nes visad slapta šypteldavau iš tokių lietuvių kalbos paveldo saugotojų, bet visgi tie kringeliukai su raidėm visai simpatingi!

---

---

---

Auksinio pinigėlio laimė

2014.06.26

Jau kelias dienas vis mąstau apie socialinį - ekonominį eksperimentą gyventi be pinigų. Tik sumirgėjo straipsnis apie vokietę gyvenusią metus be pinigų, pirma mintis man buvo - neįmanoma, kažką nuslėpė, apgavo. Tuomet, kad jausčiausi tvirta reikšdama viešą nuomonę į google įvedžiau "gyveno be pinigų" ir vau vau vau šventas Juozapai, atsirado vokietė, kuri gyvena jau 15 metų be pinigų ir dar kažkoks britas, kuris išsižadėjo velniam tų pinigų. Mane šokiravo. Lengvai, tačiau nuostabą sukėlė. Nes tai toks dalykas, apie kurį aš slapta pasvajoju, niekam net neužsimindama, bijodama minkštų beprotnamio sienų. Imti ir atsižadėti to, dėl ko keliesi anksti ryte ir valgai pagal grafiką, nuo ko priklauso visas gyvenimas - kada išvažiuosi, ką kalbėsi, dėl ko nubundi penktą ryto ir nebegali užmigti - darbas. Sutinki žmogų ir skamba trys klausimai, maždaug kuo vardu, kaip gyveni (kaip visada gerai) ir kur dirbi (nes tai neišsenkama tema, ypatingai jei pareigos atitinka ego).

 

Tai gi kaip gyvenimas be pinigų. Kaip atrodytų konkrečiai mano gyvenimas?. Nebeliktų pramogų, kinai, teatrai, pasisėdėjimai kavinėse -  viskas išgaruotų kaip dūmas. Širdį spaudžia kai pagalvoju, kad ir latte išsinešimui nebebūtų. Kelionės - sunkiai įsivaizduoju taip pat. Ko gero tapčiau sėslesniu žmogumi, greičiausiai gyvenčiau ten, kur reiktų turėti žemės ir augintis daržovių, vaisių. Kadangi apie žemės ūkį išmanau tiek nedaug, grėstų pabadauti, bet kadangi norėtųsi gyventi tai išmokčiau keletos gudrybių. Bet kuo labiau galvoju kaip visas gyvenimas atrodytų tuo labiau man primena fantastikos sritį.

 

Matyt pasirenkant gyvenimą be pinigų, galvoje įvyksta  perversmas ir drastiškai keičiasi vertybės, dingsta visi tie elementai kas sudaro tipinio žmogaus kasdienybę ( automobilis, kuras, ofisas, dienos pietūs, eismo kamščiai, eilės prie kasų) ir užima vietą tokie dalykai kaip harmonija, ramybė, valia. Tam tikra prasme atrodo žavingai, tarsi atsiskiri nuo visų žemiškų problemų ir pakyli į aukštesnį dvasinį lygį.  Kažin kaip atrodo tai kasdienybėje, kai suskausta dantį, kai nori pamatyti jūrą, kai reikia pašerti katę?. Kliautis sėkme ir gerų žmonių valia ar dievo palaima?.

 

Būti balta varna yra visada sunku, todėl aš visada keldama tostus padėką skiriu tiems, kurie nebijo papūsti prieš vėją. Materialus pradas mūsų gyvenime užima labai didelę dalį, atrodo kad naujesnis automobilis, geresnės pareigos padarys mus laimingesnius, taip gal ir įvyksta kuriam laikui, o vėliau tas apetitas tik auga, kol gale suvalgo mus pačius su visom ambicijom.

 

Pasirodo galima gyventi be pinigų ir netapti valkata, gal būt galima tapti ir žmogumi, kuris dirba daug, bet pinigo neiškeliančio į pirmą vietą. Kaip gera kai laiku pasakai man užtenka, tada gali pradėti džiaugtis tuo ką sukaupęs esi.

 

Aš nesu drąsus žmogus, todėl arsiu savo vagą su džiaugsmais ir vargais, nors slapta žavėsiuosi ir spausiu dešinę visiems keistuoliams, kurie tik parodo koks įvairus ir spalvingas gali būti kasdienis gyvenimas. Tuos nepiniginius žmones žavi ramybė ir nežinojimas kas bus rytoj. Man taip pat tai atrodo labai smagiai, bet kadangi galvoje nupiešiu vaizdą, kaip mane ištinka krachas, nebežinojimas kas bus rytoj pradeda nedominti.

 

Pats smagiausias jausmas apsikabinti gerą draugą ir smagiai juoktis arba varvinti ašaras į vyno taurę drauge. Jaukiausia, apsikabinti katę ir užmigti. Jautriausia pasileisti dainą  ir suprasti kaip gerai ji atspindi jausmus. Pagrindinis klausimas kiek tai kainuoja: litų, eurų ar dolerių? Kaip kad be pinigų gyvenusi žurnalistė minėjo, kad toks pasirinkimas ekstremalus, bet dalį to gyvenimo bandys sudėti į tipinį gyvenimą. Visgi jau seniai žinoma, kad visko nenupirksi, o žavingasis „nežinia kas bus rytoj“ (nors maža dalis to nežinojimo) tik gardus gyvenimo prieskonis, kurio galbūt nereikėtų atsisakyti !

 

---

---

Kiaušinis

2014.06.07

 

Optimizmas ir nenumaldomas džiugesys nėra mano kiekvienos minutės palydovai, bet tokio masinio verksmo negirdėjau jau seniai.

 

Kam egzaminai neduoda ramiai gyvent, kam paranoja dėl Rusijos, visa žiniasklaida persmelkta vien tik verksmo su pagiežos prieskoniais. Labai subtilu. Dvi kategorijos straipsnių ir naujienų tie, kurie visada vargšiukai nabagiukai, arba tie, iš „Stiliaus“ komiksų puslapių, besididžiuojantys savo brangiais skolintais batais, pozuojantys prie nuomoto tviskančio automobilio. Iki gyvo kaulo lietuviška.

 

Visgi asmeniškai man įdomi tema – šių metų dvyliktokų lemties nuosprendis, turiu omenyje egzaminus. Negailėsiu ir nesmerksiu, nemoralizuosiu ir neteisiu, bet pasidalinsiu pastebėjimais ir priežastiniais – pasekminiais ryšiais, kur link mes keliaujam. Nors mano mokyklos džiaugsmai ir vargai pasibaigę ir beveik pasimiršę, vis gi keista matyt visa tą psichozę. Vajėj egzaminas, vajėj sunku..Taip, egzaminas sunkus, nes jo tikslas sureitinguot ir patikrinti žinias valstybiniu lygiu. Tai ne mokyklinės simpatijos ir antipatijos, kur sužaidžia geranoriškumas ir asmeniniai ryšiai. Kažkam dešimt, nes gražiai dainuoja, kažkam dešimt, nes pažįsta tėvus, o kažkam dešimt nes vaikas gi stengiasi ir štai šitie dešimtukai save mylintys iki pažaliavimo išdidžiai žingsniuoja laikyti egzamino ir obana pamato, kad ne toks gudrutis, likimas žiaurus. Pikta teta iš NEC, kurios tikrai vienintelis tikslas žlugdyti ir griauti likimus, sudarė tokias sudėtingas užduotis. Logika paprasta, jei nesupranti užduotis, daryk gi tą, kurią supranti, o jei nesupranti nieko, pasimokyk ir ateik kitais metais. Žmonės išgyvena karą, vėžį, o čia egzaminą perlaikyt bėda?.

 

Taip jau realiam gyvenime gaunasi, kad planai neišsipildo. Ryte sudėlioti vakaro planai drastiškai keičiasi, o ką jau kalbėti apie penkmečio planus, kur įstosiu ir ką dirbsiu. Vien nuo pasakymo, kad abitūros egzaminai nulemia ateitį – darosi isteriškai juokinga. Pabaigus filosofiją, mažai vilties, kad dirbsi filosofu. Jei matematiką – tai profesorius matematikos.? Nereikia spangti.

 

Mes daromės kiaušiniais, treptelim koja kai kažkas nesiseka, ieškom konspiracijos ir piktos tetos ar dėdės už kiekvienos nesėkmės. Kai kažkas ne pagal mus, skyla trapus lukštas ir išbėga visas gudrumas kaip kiaušinio turinys.

 

Nesugyvenam, nesuprantam ir nebėra stoiškumo nei lašo, jokiam kontekste. Pripažinti klaidas tampa gėdinga ir geriau iki paskutinio ieškoti juodojo kardinolo. Kaltinti įstaigas, Dievą, bosą ar kaimyną vietoj to, kad pasimokyti iš savo klaidų ir prisipažinti - aš juk ne visažinis.

 

Gaila, kad įrašą baigiu taip būdingais ir madingais paburbuliavimais, bet ar gi sėkmė nesislepia už sugebėjimo būti chameleonu ir derintis prie aplinkos, ieškant naujų galimybių.?  Ironiška, bet gi būna ir taip, kad vingiuotas kelias atveda prie didesnės laimės nei tiesus, sakau tiek tau žalias dvyliktoke, tiek tau pikta kaimyne, tiek sau, kai apninka juodos mintys.

 

Pabaigai cituoju artimo žmogaus žodžius: „Nebūk kiaušinis, būk vyras“.

---

---

MALJORKA

2014.06.01

Gegužės pirmosiomis savaitėmis lankiausi Maljorkoje, o patirtus nuotykius bandžiau aprašyti, bet kadangi spustelėjus backspace viskas dingo, o aš supykau ir nusprendžiau įspūdžius pasilaikyti sau. Kadangi keletas žmonių užklausė, todėl šį lietingą vakarą rašau antrąjį kartą. Atleiskit jei viskas nebus taip smulku, nes pakartotinas rašymas apie tą patį – kaip ir antra meilė, brangi, puiki, bet ne tokia emocinga.

 

Tai gi pirmiausiai – oras. Vyrai pasižymi sugebėjimu pasiimti, tai kas būtiniausia, o moterims visada pirmą problema lagamino talpa – ypatingai, kai keliauji su 10 kg. Rankiniu bagažu. Vienareikšmiškai, suknelės ir kardiganai (nes vėjuota), vakarui – tunikos, timpės. Maljorkoje vyrauja net ir vakaro išėjimuose visiškas paprastumas, vakarinis makiažas ir mini stilius garantuotas vokiečių vyrų vienanaktis pasibuvimas, kas ko ieško, tas tą randa – nieko nesmerkiu. Tačiau nereikia puoštis be saiko.

 

Kultūra. Ispanai šį kartą mane nustebino sklandumu. Nebuvo jokių nesusipratimų, vėlavimų. Kaip susitarta taip ir įvykdyta, be apgaulių ir klastų, tikiu, kad galima rasti milijonus skundų kaip ten negerai, bet aš neturiu prie ko prikibti. Nebuvo net jiems būdingo tokio familiarumo. Mandagūs, tikslūs.

 

Kalba. Aš buvau apsistojusi Playa de Palma, mano apylinkėse vien tik vokiečiai. Anglų kalba susikalbėti pavyko, tačiau ne visur. Nuvykus į kitus mažesnius ir nuošalesnius miestelius, maisto užsisakyt anglų kalba misija neįmanoma. Arba ispaniškai ir vokiškai arba baksnojant pirštu (ir tai jeigu geranoriškai nusiteikusi padavėja).

 

Transportas. Autobusais pavažinėjom po Palma, aplankėm žymiausius objektus ir skaniai (gan nepigiai) pavalgėm. Tolimesnėms laimės paieškoms rinkomės automobilį. Už 65 eurus trims dienoms nuomavomės Ford KA, su kuriuo išmaišėme šiaurinę salos pusę, keliavom serpentinais ir keliais, kurie iškaus tikslo neturėjo. Kelio nuorodos sudėliotos ne visur, ne iš abiejų kelio pusių – na gi Ispanija, stebėtis nereikia. Atstumai nedideli, todėl nuo objekto iki objekto nukeliauji gan greitai. Privalumas tas, kad tokiu atveju gali apžiūrėti visas norimas vietas. Tai gi automobiliu keliavome į Valdemossa pažiūrėt įspūdingo ant kalvos, pastatyto vienuolyno, kuris man nepasirodė įspūdingas, todėl neužtrukom. Soller mieste apžiūrėjom labai jaukų uostą su paplūdimiu, jei kada norėtųsi ramybės, galima ten apsistot. Vykom į Sa Colabra, kurioje vėl gražūs vaizdai, bet smagiausia kelionė serpantinais su kamikadzėmis dviratininkais. Vairuotojas turėtų būti itin stiprių nervų. Dienos tikslas buvo Formentor pusiasalis. Pasiekėm sėkmingai, grožiui aprašyti neturiu žodžių. Atsistoji ir pasijauti pasaulio valdovas. Pakeliui daug apžvalgos aikštelių, todėl be pavydo keliančių nuotraukų negrįš nei vienas. Antroji diena buvo kur kas ramesnė savo turistiniais tikslais. Vykome į Cap de ses Salines, akmenuotas paplūdimys, kur žmonės dėlioja iš akmenų bokštelius ir sugalvoja norus. Atrodo įspūdingai, energetiškai jauku ir neįprasta. Pakeliui aplankėme porą tvirtovių ir lepinomės Es Trenc paplūdimy. Šis paplūdimys tituluojamas vienu geriausiu, kurį galima pasiekti tik automobiliu. Ypatingai žydras vanduo ir nuošalumas. Jame galima sutikti nudistų, todėl nereikia išsigąsti. Trečią dieną vėl vykome į paplūdimį ir ramiai ilsėjome, pakeliui sustodami nuošalesniuose miesteliuose.

 

Maistas. Ties čia neturiu ką daug pasakyti, kadangi minimaliai (priverstinomis aplinkybėmis) valgau žuvį, o jūros gėrybės visai išbrauktos iš mano gyvenimo, tai siūlau patiems jų paragauti ir įvertinti. Ką aš valgiau ir kas mane sužavėjo, tai neturistinėje zonoje, vietinė picerija, kurioje valgytos picos skonį dar ir dabar prisimenu. Lietuvoje tokios skanios picos nesu valgius išvis. Plonytis pagrindas, be juoduolių, kokybiškas sūris ir visų ingredientų daug daug..Nostalgija! Kokteilių kainos 5-7 eurai, kokybė gera. Tačiau happy hour tik nepopuliaru laiku, t.y norintiems įkaušt nuo ryto.

Išvados: Nors Maljorka niekada nebuvo mano top kelionių sąraše, jokios nuostatos, kad geriau būčiau  važiavus kitur neturiu. Nors ji tokia popsiška atrodo, bet nuo to lankytinų vietų nemažiau, o Viduržemio jūra neblankesnė. Kas gali būt jaukiau, nei šiltas vakaras, saulėlydis, gaivi Sangria ir maloni kompanija?

 

---

---

NIMFOMANĖ I d.